Nemažai Kupiškio rajono įstaigų ir organizacijų nuo pat sausio 13-tosios ryto įsijungė į kvietimą drauge paminėti Laisvės gynėjų dieną ir uždegdami atminimo žvakeles ant darboviečių palangių dalyvavo gyvosios atminties akcijoje. Vakare kupiškėnai rinkosi į Kupiškio kultūros centro Vitražų salę, kur vyko pilietinė sueiga „Tėvyne! Su kuo ir prieš ką tu eini?“. Susirinkusieji segėjo iniciatyvos „Neužmirštuolė“ aktyvistų pagamintus stilizuotus gėlės žiedo ženklus, priminsiančius kovotojus už laisvę.

   Renginį vedė režisierė Vilija Morkūnaitė, kuri diskutuoti apie kasdienius mūsų pasirinkimus ir gyvenimą šiandienos Lietuvoje pakvietė istoriką, Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narį Aurimą Martinką.

   V. Morkūnaitė iškėlė viešosiose erdvėse vis dažniau pasirodančias prosovietines, mūsų tautą kiršinančias mintis apie tai, kad Sausio 13-toji – diena, kuomet lietuviai šaudė į lietuvius, o kaltę suvertė sovietų kariams. Apie tai istorikas kalbėjo paprastai – kiekviena suinteresuota pusė stengiasi istoriją nupiešti savaip, tačiau tai įprasta jau nuo Žalgirio mūšio laikų, kuomet skirtingų šalių kronikose pateikiami skirtingi laimėtojai ir jų indėlis į pergalę.

   Pasak A. Martinkos, Juoduoju metraštininku būti lengviausia, nes neigiamos mintys pasklinda greičiau, tačiau reikia kiekvienąkart pabrėžti, jog 1991 m. sausio 11–13 d. lietuvių tauta kovojo už savo teisę ir laisvę gyventi taip, kaip ji nori ir tuomet naujasis požiūris nugalėjo senąjį matymą ir senąją tvarką. To pamiršti neturime teisės.

   Atsakydamas, kaip reaguoti į pasakymus, jog ne už tokią Lietuvą kovojo ir žuvo tie žmonės, istorikas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, jog tuomet lietuviai buvo ištrūkę iš socialistinės (komunistinės) santvarkos, tačiau norėjo lygiuotis į Vakarus, kurti kapitalistinę valstybę. Anot A. Martinkos, nėra ko stebėtis, kad 50 metų stagnacijoje buvusi Lietuva per 24 nepriklausomybės metus nepasiveja išsivysčiusių kaimynių – viskam reikia laiko.

   Tą vakarą ne tik renginio režisierė ir vedėja, bet ir įvykių liudininkai ne kartą pabrėžė, jog ši data – ne tik Laisvės gynėjų, bet ir tautos pergalės diena, kurią turime minėti ir švęsti, būdami dėkingi už laisvą Lietuvą.

   Tik per atsitiktinumą Subačiaus kultūros namų režisierė Violeta Mičiulienė 1991 m. sausio įvykiuose nedalyvavo tiesiogiai – būdama nėščia, vedina 4 m. vaikučiu į nurodytą Subačiaus vietą moteris atvyko per vėlai, kai autobusai jau buvo išvažiavę. Tuomet savo turimą karštą arbatą ir sumuštinius ji sumanė atiduoti miestelyje dislokuotiems sovietų kareivėliams, bandydama parodyti, kad lietuviai nepyksta ant niekuo nekaltų kareivių. Deja, šios idėjos jai įgyvendinti neleido karininkai. Pasak V. Mičiulienės, nesvarbu, kad nepavyko būti ten, kur norėjosi, kartu su kitais, svarbiausia visų mūsų nusiteikimas ir supratimas, kodėl tai darome ir kur link einame.

   Tai, kodėl lietuviai taip domisi rusiškomis laidomis, filmais ir koncertais, V. Mičiulienė paaiškino paprastai ir įtikinamai: jaunimas tokių dalykų nežiūri, tai daro vidurinioji karta – tie žmonės, kurių gražiausi jaunystės metai prabėgo sovietmečiu ir jiems tiesiog gera prisiminti savo jaunystę.

   Dar vieni įvykių liudininkai – skapiškėnai broliai Petuchovai. Tąkart jie važiavo trise, tačiau vienas brolis šventėje negalėjo dalyvauti. Prisiminimais dalijosi tuokart jauniausias vykęs skapiškėnas – Žydrūnas Petuchovas, kuriam buvo 13 m. Paauglį mama į kelionę išleido tik todėl, kad jį pažadėjo globoti abu vyresnieji, jau armijoje atbuvę broliai. Per kilusią sumaištį Vilniuje Petuchovai buvo išsiskyrę, bet paryčiui laimingai surado vieni kitus. Nuo tol kasmet per sausio 13-tąją broliai pirmiausiai susiskambina, pasilabina ir vieni kitiems palinki stiprybės.

   Tuomet niekas negalvojo, kad įvykiai pasisuks tokia linkme, kad kareiviai šaudys į beginklius žmones, tikėtasi tiesiog dainomis, vieningu pabuvimu prie laužų svarbiausiuose Vilniaus taškuose ginti Tėvynę.

   Artūras Petuchovas prisipažino, kad nesijaučia didvyriu – pasak jo tai buvusi pareiga ginti savo šalį. Pašnekovas pabrėžė, jog pastaruoju metu labai trūksta tėvų bendravimo su vaikais, gyvojo pavyzdžio, kaip turi būti elgiamasi: „Mes nuperkame vaikams telefoną, batus, tačiau neinvestuojame į juos dvasiškai. Prisipažinkime, kada paskutinį kartą esame apkabinę savo vaikus?“. A. Petuchovas kvietė susirinkusius ne keikti valdžią, bet jai padėti, ją suprasti, palaikyti ir patarti.

   Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis kalbėjo kaip pilietis, tiesiogiai dalyvavęs įvykiuose, nes tuomet buvo Skapiškio viršaitis ir pats organizavo žmonių vykimą iš minėto miestelio į Kupiškį, kur prisijungė prie kitų autobusų, o vėliau Vilniuje vyko prie TV bokšto, Vyriausybės ir kitų „karštų“ vietų.

   Besidalindamas net ir po 23 m. gyvais prisiminimais, meras teigė, kad važiuojantys negalvojo apie galimus pavojus, nors ne vienam galbūt tokia nuojauta ir kirbėjo. Dabar J. Jarutis dėkoja Dievui, kad tuomet lietuviai tikrai buvo beginkliai – tautiečių nusiteikimas buvo toks, kad kitu atveju būtų užvirusi žiauri ir dar daugiau aukų nusinešusi kova.

   Meras apgailestavo, kad Lietuvoje tikrai netrūksta negatyvo – pasiduodame neigiamai nuomonei, nesistengiame nieko keisti, dejuojame, net per masinės informacijos kanalus vaikai ugdomi ne patriotine, dvasingumo linkme, ne vertybių pagrindu, bet smurto filmais, jėgos kultu. „Kiekvienas privalome dirbti pagal savo sąžinę ir sugebėjimus, tada Lietuvoje bus gražu“, – buvo įsitikinęs J. Jarutis.

   Jautriais prisiminimais apie tai, kaip vos prieš 10 d. pagimdžiusią savo pirmagimį Dovydą aplankyti atvykę giminaičiai domėjosi ne mažyliu ir jaunąja mama, o sausio įvykiais ir netolygiai pateikiamomis žiniomis dalijosi dabartinė Skapiškio kultūros namų režisierė Vita Vadoklytė. Ji didžiuodamasi pabrėžė, jog jaučiasi taip, lyg augintų vaikus už tuos, kurie tąkart paaukojo savo gyvybes už visų mūsų laisvę. Pasak V. Vadoklytės, kiekvieno iš mūsų pareiga – skiepyti patriotų dvasią.

   Sausio įvykių liudininkas subatėnas mokytojas Jonas Babickas susirinkusiems trumpai priminė visų 1991 m. sausio 11-13 d. žuvusiųjų biografijas bei tai, kaip jie pagerbti po mirties. Pedagogas taip pat išreiškė džiaugsmą dėl to, kad kupiškėnai tik nukentėjo, tačiau nė vienas iš jų nežuvo ir gali džiaugtis iškovotos nepriklausomybės vaisiais.

   Sueigą papuošė pademonstruota mokinių parengta vaizdinė informacija apie žuvusiuosius, taip pat – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinio Igno Makavecko bei mišraus kamerinio choro „Cantus vita“, vadovaujamo Marijano Remeikio, koncertiniai pasirodymai.

Miglė Savukaitė,

Mero patarėja

(8 459) 35521