Trečiajai pilietinei diskusijai apie Kupiškio dabartį ir ateitį kupiškėnai buvo sutarę rinktis gamtoje, tačiau gražus kampelis netrukdė susikaupti, o kaip tik padėjo atsipalaiduoti, pajusti bendruomeniškumo jausmą, smagiai užkandžiaujant pasipasakoti tai, kas svarbu ir gali būti aktualu žvelgiant į netolimą ir tolimesnę Kupiškio ateitį.

   Dar antrosios diskusijos metu buvo sutarta, kad jei būtų gražus oras – norintys pasisakyti rinksis ant Kupiškio piliakalnio, jei lytų – Aukštupėnų poilsiavietės valčių elingo patalpose. Teko rinktis pastarąjį variantą, nes vakare pradėjo lašnoti įkyrus lietus.

   Nors didesnę dalį susirinkusiųjų sudarė pirmosios arba antrosios diskusijos dalyviai, būta ir naujų narių. Diskusijos moderatoriumi Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis pasiūlė rinkti inžinierių Algirdą Valiušį, kuris su žmona Alma į susitikimą atėjo pasipuošę specialiai pasigamintais marškinėliais su užrašu „Kupiškėnai – geri žmonas“.

   Buvo galima pasidžiaugti ir kita įgyvendinta idėja – Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Paulius Pranckūnas parodė praėjusios diskusijos metu sumanytą ir jau pagamintą antspaudą su „Kupiškėnų himno“ pradžios žodžiais: „Kupiškėnai geri žmonas, tiesūs jų kelaliai...“

   A. Valiušis stengėsi, kad per numatytą 3 minučių laiką kiekvienas diskusijos dalyvis išsakytų savo mintis, vėliau vyko gyva diskusija.

   Įdomiausia tai, kad didžioji dalis diskusijos dalyvių prisipažino esą kilę ne iš Kupiškio, tačiau per ilgesnį gyvenimo laiką čia jau yra „suleidę šaknis“. Režisierė Vilija Morkūnaitė – viena iš jų.

   Ji džiaugėsi, kad Kupiškyje tikrai gyvena pakankamai gerų žmonių, kad šis miestas A.Valiušio siūlymu būtų vadinamas Gerų žmonių miestu. Tačiau V. Morkūnaitė iškėlė ir keletą problemų, kurios gerokai bado akis. Pvz.: problemos dėl prie Palėvenėlės poilsinės zonos esančios salos šienavimo, tualeto toje vietoje nebuvimo ir pan.

   Gerų žmonių miesto pavadinimo atitikimą pripažino ir naujasis diskusijos dalyvis senjoras Adolfas Grigaliūnas, papasakojęs, kad jį, ne vietinį, Kupiškyje ir sulaikęs minėtas gerumas, jį sužavėjęs ir niekuomet neprivertęs gailėtis čia apsigyvenus. Tačiau A. Grigaliūnas priminė plataus masto skaudulį – iškėlė klausimą, kas gi džiaugsis mūsų kuriamu grožiu po dešimtmečio, jeigu vis daugiau sodybų lieka tuščios, apleistos, vis daugiau žmonių išmiršta, išvažiuoja į miestus ir užsienį. Jis kvietė susimąstyti ne tik valdžios atstovus, bet ir kiekvieną darbdavį – ar padaryta viskas, kad to būtų kuo mažiau?

   Į diskusiją ta pačia tema įsiliejusi Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos (KTVM) direktorė Lina Kaušakienė akcentavo, kad neseniai į darbą priėmė jaunų iš Kupiškio kilusių pedagogių bei pažadėjo, kad pirmenybė įdarbinant specialistus visuomet bus suteikiama vietiniams žmonėms arba grįžtantiems į gimtąjį Kupiškį. Taip pat įstaigos direktorė pabrėžė, kad tokiu atveju nėra labai svarbi patirtis, nes ją galima sukaupti ir pačioje mokykloje.

   L. Kaušakienė pasidžiaugė gimstančiu edukaciniu projektu, kurio metu bus galima susipažinti su KTVM mažojo  zoologijos sodo gyventojais, pasivažinėti traktoriuku „Pupsiuku“ – pastarosios pramogos itin mėgstamos ne tik kupiškėnų, bet ir miesto svečių, kuomet vyksta įvairios šventės.

   Kadangi pagrindinės šios diskusijos temos turėjo būti susijusios su mariomis bei piliakalniu, meras J. Jarutis prisiminė prieš keletą metų vykusią „kovą“ Savivaldybės taryboje, kuomet buvo sprendžiama, kurioje miesto vietoje statyti sporto kompleksą su baseinu.

   Nors baseinas kol kas dar ir nepastatytas, vieta buvo neatsitiktinai pasirinkta prie marių. Anot mero, užsienio šalyse įvairūs sveikatingumo kompleksai iškeliami iš labai apstatytų miestų centrų į nuošalesnę, ramesnę ir gražesnę vietą. Kupiškyje atstumai nedideli, tad ir pusantro kilometro nuo miesto centro nutolęs sporto kompleksas nebūtų problema kupiškėnams. J. Jarutis apgailestavo tik dėl to, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas kasmet po jo oficialaus vizito ir nuolatinio priminimo apie reikalingą objektą, žada vis tą patį, tačiau pažadų nevykdo.

   Meras turėjo ir kuo pasidžiaugti – kelis metus kupiškėnus ir miesto svečius džiuginusios 16 vietų dvi „vikingų“ valtys pagaliau bus Kupiškio rajono vietos veiklos grupės (VVG) nuosavybė, kurios nebereikės nuomotis iš kitų miestų. Ši atrakcija išties mėgiama, nes ir pačios valtys atrodo įspūdingai.

   Žurnalistė Banguolė Aleknienė siūlė pamarį išnaudoti baidarių sporto bazei, čia ne tik mokytis, bet ir vykdyti varžybas, o žiemos metu persikelti treniruotis į kokią nors sporto salę. Taip pat ji siūlė prie Kupiškio marių įkurdinti viešbutį ar kavinę, nes tokių paslaugų mūsų rajone labai trūksta.

   Ta pačia tema kalbėdamas J. Jarutis pridėjo, kad labai daug kas priklauso nuo verslo atstovų, nes Savivaldybė, įgyvendinusi ne vieną ES projektą, sudarė geras sąlygas pamaryje vystyti verslą, toliau viskas priklauso nuo privačių iniciatyvų. Trūksta ir kaimo turizmo sodybų, nes esančios išties populiarios ir užsakomos kitiems metams.

   Miesto architektė Euchrida Sipavičienė priminė, kad ruošiant visus ES fondų remiamus projektus buvo galvojama apie bendrą turizmo vystymo galimybę, todėl verslininkai priekaištų Savivaldybei neturi teisės reikšti. Ji taip pat pasakojo, kad Savivaldybė neatsisakė galimybės toliau ieškoti kokio nors plausto, kuriuo būtų galima keltis į marių salas (tai ypač aktualu švenčių metu).

   Kupiškio jaunimo centro direktorė Gaila Matulytė turėjo kiek kitokią nuomonę apie marių pakrančių urbanizavimo galimybę. Pasak jos, miestiečiai ir užsieniečiai kaip tik gėrisi mūsų marių pakrančių, o ypač – Uošvės Liežuvio (salos) gamtos grožiu, natūralumu, ramybe, kurios jau sunku rasti kitur. Taip pat G. Matulytė priminė kažkurio ankstesnio Savivaldybės tarybos posėdžio metu ilgamečio rajono savivaldybės mero Leono Apšegos siūlytą mintį įsigyti laivą, kuriuo būtų galima ramiai pakeliauti mariomis su draugais, giminėmis, bendradarbiais.

   G. Matulytė prisiminė ir kituose rajonuose matytus pavyzdžius, kai į tokius laivo maršrutus įtraukiami aplinkiniai kaimai ir juose vystomi senieji amatai (pvz.., galima ne tik įsigyti naminio sūrio, bet ir pamatyti, kaip jis spaudžiamas, sužinoti apie šį amatą plačiau).

   Ilgametė pedagogė Alfonsa Jurkevičienė didžiuodamasi papasakojo, kad jau nuo neatmetamų laikų jos giminė gyveno Kupiškio krašte, bei pabrėžė, kad kiekvienas kupiškėnas ar čia ilgesnį laiką gyvenantis žmogus galėtų mokėti tarmiškai kalbėti, žinoti Kupiškio istoriją bei nors bendrą informaciją apie iš šio krašto kilusius žymius žmones. Taip pat ji siūlė mokyklose mokyti ir gaminti senuosius kupiškėniškus patiekalus. Pedagogė prisipažino turinti surinkusi nemažai kraštotyrinės medžiagos, ypač apie jos kraštą – Noriūnus, ir siūlė padėti gidams, jei to prireiktų.

   V. Morkūnaitė dar užsiminė apie galimybę sugalvoti tokį maršrutą mariomis arba pamariu, kurio metu gidas pasakotų apie po Lėvens užtvanka atsidūrusias vietoves bei kaimus. Būtų galima sukurti ir kokią nors įdomią bei patrauklią legendą, kuri pabrėžtų Kupiškio savitumą. Reikėtų nepamiršti ir turtingos žydų istorijos mūsų mieste.

   Kalbai pasisukus apie pamaryje daromas privačias poilsiavietes, kurias kartais taip nusiaubia atvykę poilsiautojai, kad šeimininkams net nekyla rankos jas vėl tvarkyti, pradėta diskutuoti, kad mūsų liaudžiai dar trūksta sąmoningumo ir pilietiškumo, kartais – paprasto supratimo, kad ir po tavęs kažkas norėtų ateitį į sutvarkytą, neprišiukšlintą ir poilsiui parengtą vietą.

   Tuomet meras siūlė pristatyti daugiau „nepajudinamų“ suoliukų, kokių yra padarytų pagal Europos Sąjungos remtus projektus (tie suolai padaryti iš sunkaus rąsto ir juos gana sudėtinga nuniokoti). A. Valiušis juokavo, kad šiukšlintojams reikia pristatyti tiek šiukšlių dėžių, kad jau nebebūtų įmanoma neįmesti atliekų į dėžę (dėžių turėtų būti tiek daug, kaip ir Palangoje, kur gana gerai susitvarkoma su miesto šiukšlinimo problema). O kalbėdamas rimčiau, inžinierius priminė filosofinį posakį: „Geriausias atlygis už gerą darbą – galimybė tą gerą darbą padaryti“.

   Senjoras architektas Alfonsas Šilinis vėl priminė rengiamo Bendrojo plano galimybes, kurios ne iki galo išnaudotos. Ypač jis pabrėžė būtiną Kupiškio marių vandens reguliavimą. Taip pat priminė, kad prie Kupiškio piliakalnio yra unikali gamtinė vieta, o ir visas Kupiškio rajonas išsidėstęs ant Mūšos-Nemunėlio žemumos ir Aukštaičių aukštumos, tačiau tai per mažai išnaudojama.

   Tęsdamas vandens temą ilgametis paveldosaugininkas Kazimieras Stančikas apgailestavo, kad Kupiškis neturi kurortinio miesto statuso bei siūlė išnaudoti vienoje rajono vietoje trykštantį gėlą vandenį bei ten įrengti nedidelę gydyklėlę (pvz., kojų venoms gydyti), įkurdinti kontrastines vonias.

   Pasak K. Stančiko, būtinas ir kempingas prie marių, o mieste svarbu pasirūpinti vyresnio amžiaus senjorais, nes ilgose gatvėse jiems trūksta suolelių. Taip pat paveldosaugininkas iškėlė gatvių bendruomenių idėją, į kurias taip pat galėtų įsijungti senjorai. Juk anksčiau nebūdavo socialinių darbuotojų, viską padėdavo pasidaryti kaimynai, kodėl neatgaivinus to bendruomeniškumo?

   V. Morkūnaitė diskusijos metu išdėstė ir kitokią mintį – kupiškėnai turi daug idėjų, tačiau neturi įmonės ar infrastruktūros, kuri išrutuliotą idėją paverstų reklaminiu produktu, šūkiu, duomenų baze ar dar kuo nors. Režisierė siūlė „pasiskolinti“ kokį nors gerai žinomą festivalį, jo rengėjus ir atlikėjus kviesti pas mus, kartu su dalimi publikos – tai taip pat padėtų išpopuliarinti mūsų kraštą.

   Taip pat V. Morkūnaitė pasiūlė vietoj buvusio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos bendrabučio įkurti jaunimo nakvynės namus, kur už pernakvojimą būtų mokama ne daugiau 10-13 Lt. Šią mintį meras iškart pripažino ir teigiamai įvertino: „Savivaldybė perka šią idėją!“

   Režisierė siūlė kuo greičiau kupiškėnams apsispręsti, kuria linkme reikėtų tobulinti miestą, taigi visiems reikėtų pagalvoti, ar tai būtų sveikatingumo kryptį turinti vietovė su dviračių takais, vandens sportu ir t. t., ar kokia nors vidutines pajamas gaunančių šeimų poilsio oazė, ar dar kas nors. Tuomet, kai bus išgryninta pagrindinė kryptis, bus lengviau išgirsti kitas idėjas ir jas pritaikyti bendram tikslui. Taip pat labai svarbu nebijoti garsinti šios krypties, reklamuotis visomis įmanomomis priemonėmis.

   Tęsdamas mintį apie reklamą ir miesto viziją, A. Valiušis pritarė K. Stančiko minčiai apie bendruomeniškumo stiprinimą bei sugalvojo pasitelkti reklamą, kad Kupiškyje gyvena TIK laimingi žmonės. Tai turėtų būti reklamuojama ne tik šūkiais, bet ir realiais darbais: paprasčiausiu paslaugumu, malonia ir padrąsinančia šypsena, gerais darbais, paslaugų kokybės gerinimu ir pan. Juk bet kam būtų smagu atvažiuoti į miestą, kuris išties garsėja geranoriškumu ir iš kiekvieno iš mūsų trykštančia gera energija.

   Taip pat A. Valiušis siūlė užkurti Gerumo žiburį, kuris ant aukšto miesto pastato (galbūt Savivaldybės, o gal netgi ir bažnyčios, kaip pasiūlė informatikas Laimutis Tilius) kviestų visus sugrįžti ir masintų atvykstančius. Už šį žibintą turėtų mokėti visi kupiškėnai – kiekvienas pagal išgales.

    Tai galėtų būti paskelbta miesto laikraštyje, ten pat būtų skelbiamos jau paaukojusiųjų pavardės (neminint sumos šalia milijonierių garbės sąraše galėtų atsidurti ir paprasta kaimo močiutėlė). Galbūt gautų pinigų užtektų ne tik žibintui išlaikyti, bet ir dar kokiai nors vietai sutvarkyti ar prižiūrėti, o tai skatintų ne tik bendruomeniškumą bei pilietiškumą, bet ir gebėjimą susitelkti bei didžiavimąsi savo bendrai nuveiktais darbais.

   Baigiantis diskusijai, kuri kartu buvo ir lengvas piknikas bei smagus pasisėdėjimas netoli gražuolių Kupiškio marių, meras Jonas Jarutis dėkojo už idėjų lietų, iš kurio ne vieną mintį Savivaldybė mielai panaudos ir pritaikys kupiškėnų gerovei.

   Kitąkart nutarta rinktis rugsėjo 24 d. 18.00 val., o konkretesnė vieta bus skelbiama skelbimuose bei Savivaldybės interneto svetainėje.

Miglė Savukaitė,

Mero patarėja

Kupiškio rajono savivaldybė

(8-459) 35521