Jau daugiau nei metus Kupiškio rajono savivaldybės mero Jono Jaručio iniciatyva organizuojamos pilietinės diskusijos. Šįkart kupiškėnai Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje galėjo išsakyti savo nuomonę apie saugumo ir teisėsaugos rajone problemas, vėliau diskusija išsivystė apie daug platesnę saugumo sampratą.

   Šio neformalaus dialogo iniciatorius meras pabrėžė, kad pokalbio tikslas – ne ieškoti kaltų, o rasti būdų, kaip galima spręsti svarbius klausimus, problemas. Pasak J. Jaručio, svarbiausia paskatinti žmones pasakyti, ką jie galvoja, pasiūlyti gerų idėjų, visiems kartu ieškoti išeičių situacijose, kurios nulemia daugumos kupiškėnų gyvenimą.

   Pasak Savivaldybės vadovo, jei norime tapti dar saugesne visuomene, kaip kad yra Vokietijoje ar Norvegijoje, turime būti skundikais – jei matome daromą nusižengimą, privalome apie jį pranešti, būti pilietiškais, negalvoti, kad tai padarys kažkas kitas.

   Trumpai pristatydamas kriminogeninę situaciją rajone, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Kupiškio rajono policijos komisariato (RPK) viršininkas Gintautas Misiūnas atkreipė dėmesį į tai, kad rajone gyvena daugiau nei 20 tūkst. gyventojų, o jų saugumą turi garantuoti 54 komisariate dirbantys policininkai, taigi tai padaryti nėra paprasta. Visgi per rugsėjį pareigūnų gretas papildė 3 kolegos, vasarį laukiama dar 4.

   Policijos vadovas iškėlė ir kitas problemas: norinčių studijuoti jaunuomenės atstovų prastą fizinę būklę, kuri neleidžia tapti policininkais; baigusiųjų teisės mokslus norą dirbti kur nors teisėjo ar notaro padėjėju, o ne policininku; vagysčių skaičiaus mažėjimą dėl gyventojų noro pasirūpinti savo turtu, tačiau kartu ir per mažą kaimo bendruomenių norą bendradarbiauti su pareigūnais. Atsakydamas į priekaištus dėl policininkų darbo, G. Misiūnas pabrėžė: „Kokia visuomenė, tokia ir policija. Mes irgi žmonės, be to, vyksta didelė „kadrų“ kaita.“

   Diskusijos metu buvo kalbama apie tai, kaip jau nuo mažens (šeimoje ar mokykloje) būtina ugdyti kitokią visuomenę. Socialinės pedagogės Daiva Dūdienė ir Rita Kiaulėnienė iškėlė ir labai konkrečių klausimų: gal reikia organizuoti daugiau reidų, kurių metu būtų galima žiemos metu tikrinti, ar nepilnamečiai po 22 val. yra namuose; o gal verta apskritai šį draudimą panaikinti; keltas klausimas, kiek konkrečių veiksmų gali imtis Kupiškio rajono savivaldybės vaiko gerovės komisija; kaip galima suvaldyti situaciją dėl patyčių ir smurto mokyklose, kai mokytojai bejėgiai prieš visateisius, bet pareigų neturinčius, mokinius; ką daryti, kai toks nemažas miestelis kaip Skapiškis didžiąją tamsaus paros laiko dalį būna neapšviestas (meras pažadėjo, kad nuo spalio 15 d. iki 22 val. šviesos Skapiškyje degs).

   Pedagogas Algirdas Venckus akcentavo, kad jaunuoliams būtina veikla po pamokų (kaip kad būdavo žaidžiant pulą „Maximos“ parduotuvėje, kol tos kavinės neuždarė), vieta, kurioje jie burtųsi, turėtų kuo užsiimti ir neturėtų laiko nusikalsti. Šiai minčiai pritarė ir Kupiškio jaunimo centro vadovė Gaila Matulytė, supažindinusi su nemažomis veiklos ir saviraiškos galimybėmis jaunimo centre ir priminusi, kad vienintelė bėda – nerenovuotos, iki 10 laipsnių šalčio įšąlančios patalpos. Kol kas tam lėšų Taryba neturi iš kur skirti, tačiau diskusijos metu buvo iškelta mintis jaunimo centro veiklą perkelti į kultūros centrą, kuris jau renovuojamas ir bus šildomas.

   Nemažai dėmesio diskusijos metu buvo skiriama konkretiems nepilietiškumo pavyzdžiams – kuomet kaimas ar miestelis puikiai žino, kur ir kas prekiauja nelegaliais rūkalais ar alkoholio gėrimais, tačiau visi naudojasi tomis paslaugomis arba bijo pranešti, kad nenukentėtų nuo šių „verslininkų“.

   Policijos pareigūnai patikino ir patys žiną nemažai tokių „taškų“, tačiau kol neįvyksta realus pirkimo-pardavimo sandėris, nėra įrodymų ir liudininkų, nieko padaryti negalima. Patys policininkai negali užsiimti provokaciniais veiksmais ar imituoti pirkimą, taigi viskas priklauso nuo visuomenės požiūrio ir bendruomeniškumo ar pilietiškumo lygio.

   Režisierė Vilija Morkūnaitė taikliai pastebėjo: „Jei visas kaimas perka ir laimingi, nieko nepadarysi. Mes tingime patys daryti, tada zyziame, kad tvarką turi daryti tarnybos, policija ar dar kas nors.“ Jai pritarė ir kita režisierė – Vita Vadoklytė, pabrėždama, kad kiekvieno žmogaus asmeninis dalykas, kiek jis nebijo rizikuoti visuomenės labui.

   Pedagogė Dalia Venckuvienė dalijosi Lietuvoje savanoriškais pagrindais dirbusių užsieniečių pastebėjimu, kad lietuviai nepriima kritikos, nenori mokytis iš klaidų, pyksta už tai, jog juos blogai besielgiančius kiti apskundžia, kas užsienyje yra normalu.

   Pasak Savivaldybės tarybos nario Valentino Beinorio, žmogaus saugumas – daug platesnė sąvoka nei policija, teisėsauga ir pan. Tai ir santykiai tarp žmonių, šeima, saugumas gyvenant kaimynų apsuptyje, bendruomenėje. Tai ir socialinis saugumas, nebijojimas dėl darbo praradimo, sveikatos apsaugos užtikrinimas, finansinis ir ekonominis saugumas. Tik pasiekę tokio plataus masto saugumą galėtume kalbėti apie saugumą apskritai, tačiau V. Beinoris buvo įsitikinęs, kad čia jau valstybės, nebe Savivaldybės lygio klausimai. Kupiškėnams lieka mokytis būti pilietiškais ir tikėtis, kad po 10-15 metų užaugs jau kitokia, supratingesnio jaunimo karta.

   Kupiškio seniūnijos seniūnas Julius Vytautas Semėnas priminė netolimus sovietmečio laikus, kai mokytojai buvo gerbiami ir laikomi pavyzdžiu, kai viešai sugėdintas pilietis jautė gėdą ir atsakomybę už savo veiksmus, kai kaimuose nebuvo bendruomenių, tačiau visi vieni kitus palaikė ir kartu sprendė problemas. Iš to laikotarpio dar yra ko pasimokyti.

   Pasak J. Jaručio, individualizmas ir demokratija Lietuvai atnešė ne tik gerų pokyčių, nes mūsų gyvenime atsiradus įvairioms teisėms (ir galimybėms) dingo bet kokios pareigos prieš kitus, save patį ir visuomenę.

Informacijos trūkumą, įstaigų ar tarnybų slėpimąsi už teisės dirbti be žurnalistų priežiūros ir domėjimosi (visuomenės intereso), žurnalistė Virginija Juškienė įvardijo kaip dar vieną atsakomybės neprisiėmimo pavyzdį, nevedantį link visuomenės saugumo užtikrinimo.

   Pasak Kupiškio kultūros centro vadovo Rapolo Lukoševičiaus, mūsų visuomenė dar nepriėjo tos ribos, nuo kurios jau galėtų pasakyti „taip gyventi negerai“ ir imtis konkrečių veiksmų, o ne negandas nešioti savyje.

   Tuo tarpu Subačiaus seniūnijos seniūnas Vidmantas Paliulis pasidalijo konkrečiais bendruomenės pilietiškumo ir rūpinimosi saugumu pavyzdžiais: jau baigiama įrengti švieslentė, kuri ištisą parą rodys įvairią informaciją (tarp jos – ir draudimą nepilnamečiams būti ne namuose po 22 val.); nors iš Europos Sąjungos fondų nepavyko gauti lėšų, rastas alternatyvus būdas – ketinama daryti rinkliavą ir pirkti kelias vaizdo kameras, fiksuosiančias Subačiaus miesto vaizdus bei garantuosiančias didesnį saugumą.

   Žurnalistė Rita Briedienė pasakojo, kad panašios diskusijos vyksta kaimyniniame Rokiškyje ir siūlė susirinkusiems išsirinkti keletą konkrečių idėjų, vėliau tartis su verslininkais, Savivaldybės administracijos skyrių vedėjais, ieškoti būdų, kaip tai įgyvendinti ir džiaugtis rezultatais, nepalikti to tik kalbų lygmenyje.

   Meras pritarė šiai minčiai, tačiau patikslino, kad svarbiausias tikslas buvo į visuomenei svarbių klausimų sprendimą įtraukti pačius kupiškėnus, matyti jų iniciatyvas ir girdėti nuomonę „iš apačios“ – ne tik nuolatinius priekaištus, skundus ir problemas, bet ir pasiūlymus, kaip vieną ar kitą darbą reikėtų padaryti.

   Apibendrindamas diskusijoje išsakytas mintis, J. Jarutis džiaugėsi šauniu Subačiaus bendruomenės pavyzdžiu, kuris galėtų įkvėpti ir kitas bendruomenes ne tik leisti pinigus šventėms ir renginiams, bet ir platesnei visuomenei naudingiems veiksmams atlikti.

Miglė Savukaitė,

Mero patarėja

(8 459) 35521