Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis rugsėjo pabaigoje viešėjo vidurio Norvegijoje. Kartu su projekto „Trišalio dialogo plėtra savivaldybėse” dalyviais jį priėmė Steinkjero savivaldybės, kuri gyventojų skaičiumi ir plotu yra panaši į Kupiškį, meras Bjorn‘as Arild‘as Gram‘as.

   Delegacija taip pat lankėsi vietos medicinos centre, reabilitacijos komplekse, žemės ūkio kolegijoje, susipažino su ūkininkų šeima, turinčia kaimo turizmo sodybą, lankėsi Nacionaliniame tyrimų ir konsultavimo centre kaimo plėtrai, energetikos įmonėje NTE bei nuotoliniu būdu valdomoje uoloje sumontuotoje hidroelektrinėje. Visur Lietuvos delegaciją lydėjo svetingi ir draugiški norvegai, kurių žodžiai ir elgesys bylojo apie aukštą piliečių sąmoningumo lygį, pagarbą žmogui ir pasitikėjimą vienų kitais.

   Pažintis su Steinkjeru

   Pirmasis svečių ir šeimininkų susitikimas įvyko Steinkjero merijoje. Delegaciją priėmė meras B. A. Gram‘as ir jo pavaduotoja Grete Bekken Mollan. Norvegiją sudaro 19 apskričių, 428 savivaldybės.

   Steikjeras, išsidėstęs prie Trondheimo fiordo, yra Nord Trondelag apskrityje, šalies viduryje. Meras, pristatydamas savivaldybę, paminėjo, jog joje gyvena 21 303 žmonės, tačiau jų skaičius, nors ir nelabai sparčiai, bet auga. 60 proc. žmonių gyvena mieste, likusi dalis – kaimuose. 1600 savivaldybės darbuotojų dirba viešajame sektoriuje.

   2007 m. savivaldybė minėjo 150 m. jubiliejų, tais pačiais metais į mero postą išrinktas ir B. A. Gram‘as. Steinkjeras, nacių okupacijos metais beveik visiškai subombarduotas, šiuo metu laikomas apskrities prekybos centru. Tai antra pagal dydį žemės ūkio savivaldybė Norvegijoje, čia yra beveik 500 ūkių. Taip pat čia yra didžiausia apskrities energetikos įmonė, kurioje vėliau lankėsi ir delegacija iš Lietuvos. Beje, visos energetikos įmonės priklauso valstybei, jas privatizuoti yra uždrausta įstatymu.

   Savivaldybės teritorijoje veikia kolegija, dvi pagrindinės mokyklos, gimnazija, 10 pradinių mokyklų, tarp jų – viena privati. Paprastai privačių mokyklų Norvegijoje steigti neleidžiama, nebent jos taiko neįprastas ugdymo programas, kaip ir pastaroji, veikianti pagal M. Montessori sukurtą sistemą.

   Savivaldybėje taip pat yra suaugusiųjų ir muzikos bei meno mokyklos. Steinkjeras yra ir regiono sporto centras, čia vyksta daug nacionalinių vasaros ir žiemos sporto varžybų. „Atviras, šviesus ir laimingas“ – Steinkjer‘o miesto šūkis.

   Pasitikėjimas, mokymasis, dalijimasis patirtimi

   Anne K. Grimsrud, projekto partnerio profesinės sąjungos Fagforbundet atstovė, kalbėdama apie Norvegijos Visuotinio deramo darbo ir trišalio dialogo skatinimo fondo („Norway Grants“) finansuojamą programą, pabrėžė partnerių – profsąjungų ir darbdavių organizacijų – svarbą priimant sprendimus. Norvegijoje šios institucijos yra labai įtakingos, todėl norima pasidalinti patirtimi, kaip tokiomis tapti ir kitose šalyse.

   Fagforbundet – didžiausia profsąjunga Norvegijos profesinių sąjungų konfederacijoje, turinti daugiau nei 330 tūkst. narių ir nuolat auganti. Ji jungia daugiau nei 100 profesijų darbuotojus, dirbančius daugiausiai viešajame sektoriuje. Darbdavių asociacijai KS, pasak jos atstovės Liss Shanke, priklauso 428 šalies savivaldybės, 19 apskričių ir 500 įmonių. Ji yra antra didžiausia darbdavių organizacija, pirmoje vietoje – privačių įmonių asociacija.

   Abi pranešėjos teigė, jog profsąjungų ir darbdavių organizacijų bendradarbiavimas – tai ne tik kartą per metus vedamos kolektyvinės derybos, bet ir kasdienis (tiek formalus, tiek neformalus) bendravimas. „Mes bendradarbiaujame, nes tikime, kad kartu galime kelti produktyvumą ir piliečiams suteikti vis geresnės kokybės paslaugas“, – kalbėjo A. K. Grimsrud ir L. Shanke.

   Minėtos organizacijos dalyvauja programoje „Deramas darbas ir trišalis dialogas 2012–2014 m.“, turi partnerių septyniuose projektuose, vykdomuose šešiose ES šalyse. Programos esmė – pasitikėjimas, mokymasis, dalijimasis patirtimi.

   Išmokti klausytis ir girdėti

   Lietuvos delegacijos vadovas Tomas Tomilinas papasakojo apie mūsų šalyje vykdomo Norvegijos fondo finansuojamo projekto „Trišalio dialogo skatinimas savivaldybėse“ prielaidas; apie tai, kas jau padaryta; su kokiais iššūkiais susiduriama.

Projekto tikslas – perduoti Norvegijos vietos socialinio dialogo plėtros metodų patirtį ir paskatinti sėkmingas vietinio trišalio bendradarbiavimo praktikas Lietuvoje. T. Tomilino teigimu, šios kelionės tikslas – lavinti projekto grupės narių įgūdžius: išstudijuoti vietos savivaldos modelį, pasisemti naujų idėjų socialinėms inovacijoms vietos lygiu, pasimokyti norvegiškos politikos ir organizacinės kultūros.

   Vėliau trijų Lietuvos savivaldybių, dalyvaujančių projekte, atstovai pristatė savo rajonus bei patirtį. Kupiškio rajono savivaldybės vadovas J. Jarutis pastebėjo, kad Kupiškio ir Stenkjero savivaldybės gana panašios (tik biudžetai, kaip akcentavo meras, skiriasi keliasdešimt kartų). Jis pasidžiaugė, kad Kupiškyje atsirado Trišalė taryba, ir pajuokavo, jog dabar galės visą atsakomybę permesti jai.

   J. Jarutis pabrėžė, kad būtina įtraukti bendruomenes į sprendimų priėmimo procesą, nes nėra teisinga visą atsakomybę suversti vienam ar keliems žmonėms. Todėl trišalis dialogas, mero manymu, paskatins priimti kuo teisingesnius sprendimus. J. Jarutis apgailestavo, kad Lietuvoje žmonės daugiau pageidauja ir reikalauja, negu siūlo minčių ar idėjų, kaip problemas spręsti.

Ukmergės rajono tarybos narė Elena Mirinavičienė papasakojo, kad Ukmergėje yra Trišalė taryba, o vykdomo projekto susitikimuose gimusi idėja jau pavirto į nutarimą, kuris kitą mėnesį bus svarstomas savivaldybės taryboje.

   Šiuo projektu siekiama įpareigoti biudžetines įstaigas, kad jos ragintų savo darbuotojus profilaktiškai tikrintis sveikatą. Pasak E. Mirinavičienės, labai daug pagalbos tikimasi iš visuomenės sveikatos biuro, įmonių profsąjungų, įmonių vadovų, kurie kartu dirbtų šia kryptimi. Ji taip pat išreiškė viltį, kad vykdomas projektas parodys kelius, kokiose srityse Trišalė taryba galėtų save realizuoti.  

   Jolanta Keburienė, Ukmergės trišalės tarybos pirmininkė, paminėjo, jog anksčiau tarybos veikla buvusi tik formali. Ji pasidžiaugė, kad tapo pirmininke prasidėjus šiam projektui, nes turinti galimybę susipažinti su Norvegijoje veikiančiais modeliais ir kai ką įgyvendinti.

   Vadim Stefanskij, Ignalinos savivaldybės specialistas, atsakingas už jaunimo veiklą, pabrėžė, kad trišalis dialogas Ignalinoje labai reikalingas, nes net institucijos nesusikalba tarpusavyje. Greičiausiai todėl, jo manymu, jaunimas nenori likti ten, kur užaugo, beveik nė vienas po studijų nebegrįžta dirbti į rajoną.

   Šiemet Ignalinoje projekto iniciatorių surengtas Jaunimo forumas buvo pirmasis žingsnis kartu susodinti verslininkus, jaunimą, savivaldybės atstovus. V. Stefanskij įsitikinęs, kad socialinis dialogas šioje situacijoje, kurioje yra atsidūrusi Ignalina, yra labai svarbus, nes visiems kartu būtina ieškoti sprendimų, kaip gelbėti padėtį.

   Vaidotas Levickis pristatė Lietuvos verslo darbdavių konfederaciją (LVDK), kuri yra daugiausiai narių (20 tūkst. įmonių ir save įdarbinusių asmenų) Lietuvoje turinti organizacija. LVDK šis projektas, anot jo, patinka todėl, kad tai yra proga partneriams išmokti klausytis ir girdėti, nes iki šiol tik 5 proc. verslo įmonių yra asocijuotos, labai mažai narių turinčios ir profsąjungos.

   Kaip tai veikia Norvegijoje

   Vėliau kalbėjo Steinkjero savivaldybės trišalio bendradarbiavimo grupės atstovai, deleguoti savivaldybės administracijos ir profsąjungų. Karsten‘as Saugestad‘as, Steinkjero savivaldybės žmogiškųjų išteklių skyriaus atstovas, supažindino susirinkusiuosius su pačia trišalio bendradarbiavimo idėja.

   Trišalio dialogo modelis Norvegijoje nacionaliniu mastu taikomas jau seniai, o savivaldybėse jį pradėta įgyvendinti tik prieš 15 m. 2006 m. startavo nacionalinė programa „Vietinių viešųjų paslaugų kokybė“, šiuo metu vykdoma antroji programos stadija, kurioje dalyvauja politikai, savivaldybių administracijų, profesinių sąjungų atstovai.

   Steinkjero savivaldybė viena iš daugelio, išbandanti šį modelį, kuriuo siekiama stiprinti ir gerinti savivaldybių paslaugas, skatinti veiksmingą išteklių naudojimą, prisidėti prie aukštojo vartotojo ir darbuotojų pasitenkinimo ir užtikrinti savivaldybėse darbo vietas, stiprinti ir plėtoti darbuotojų ir jų organizacijų galimybes keistis ir prisitaikyti, įtraukti vartotojus į komunalinių paslaugų plėtrą.

   Švietimo profesinės sąjungos atstovė Monika Rakvag, trišalio bendradarbiavimo grupėje atstovaujanti dar septynioms profsąjungoms, paminėjo, kad beveik 100 proc. savivaldybės darbuotojų yra organizuoti į profsąjungas.

   Trišalio bendradarbiavimo grupė bendrauja daugiausiai neformaliais klausimais, finansiniai klausimai esą griežtai reguliuojami įstatymais, tad manevruoti finansais nėra didelės galimybės. Tačiau, jos teigimu, taip pat pasitaiko ir atvejų, kai reikia mažinti išlaidas, kartais esą tenka „sukelti ir triukšmą“ („pakelti balsą“, – paklausta, kaip konkrečiai, – atsakė ji), kad būtų pasiekta „sveika finansinė situacija“. M. Rakvag pasidžiaugė, kad dažniausiai viskas išsprendžiama dialogu ir ji esanti labai patenkinta trišaliu bendradarbiavimu: „Tai didžiulė nauda mums, profsąjungoms“. Bendradarbiavimas ir pasitikėjimas – pagrindiniai šios veiklos raktiniai žodžiai.

   Savivaldybės teikiamos paslaugos – patikimesnės

   Steinkjero meras kalbėjo politikų, kuriems taip pat atstovaujama trišalio bendradarbiavimo grupėje, vardu. Jis pareiškė esąs stipraus viešojo sektoriaus šalininkas, nes tik savivaldybės teikiamos paslaugos garantuojančios geresnį paslaugų prieinamumą gyventojams.

   Visgi savivaldybės susiduriančios su naujais iššūkiais, nes gyventojai paprastai nori daugiau, nei savivaldybė gali duoti. B. A. Gram‘o teigimu, žmonės turėtų žinoti, kad tai, kas geriausia, jie turi gauti iš savivaldybių, nors ekonominių jėgų spaudimas dėl privataus verslo plitimo į viešąjį sektorių yra gana stiprus. Jis pats teigė manąs, kad viešųjų paslaugų kokybei didesnę įtaką turi nuolatinis bendradarbiavimas su darbuotojų atstovais nei šių paslaugų privatizavimas.

   Meras pabrėžė, kad viešojo sektoriaus darbuotojai savivaldybėje yra svarbiausias išteklius, jų atlyginimams skiriama didžioji biudžeto dalis, todėl ir dėmesys jų darbo sąlygomis yra skiriamas didžiausias. O tai, kas naudingiausia jiems ir jų teikiamų pasaugų kokybei, žino tik patys darbuotojai, todėl ir ryšys su jų atstovais turįs būti nuolatinis. Meras paatviravo, kad trišalio bendradarbiavimo grupėje nevisad randamas šimtaprocentinis sutarimas, tačiau visada vyrauja pagarba ir pasitikėjimas.

   Pažintis su Norvegijos sveikatos apsauga

   Po pietų delegacija iš Lietuvos lankėsi vietos medicinos centre – Egge Helsetun. Steinkjero savivaldybės sveikatos departamento vadovė Ingeborg Laugsand supažindino svečius su savivaldos vaidmeniu nacionalinėje sveikatos apsaugos politikoje.

   2010 m. priimtos visuomenės sveikatos apsaugos reformos gairės, 2012 m. reforma pradėta vykdyti. Patvirtintas naujas nacionalinis sveikatos planas ir naujas įstatymas, kuris įpareigoja vietinę valdžią užtikrinti piliečių sveikatą.

   Sveikatos apsaugos sistemą sudaro du lygiai: ligoninės ir savivaldybių medicinos centrai. Savivaldybės atsakingos už pacientą jau pirmą dieną jam išėjus iš ligoninės. Norvegijos visuomenės sveikatos politikos esmė: kokybė ir prieinamumas, nepriklausomai nuo gyventojų finansinių galimybių ir socialinio statuso.

   Vietos medicinos centro vadovė Inger Risan plačiau pristatė patį centrą. Jis aptarnauja keturių savivaldybių gyventojus (33 tūkst., 25 proc. visų gyvenančiųjų Nord Trondelag apskrityje), jame yra 12 gydomųjų ir 4 reanimacijos lovos, dializės skyrius, ortopedijos poliklinika ir rentgeno kabinetas. Finansines išlaidas šio centro veiklai po trečdalį dalijasi valstybė, apskritis ir savivaldybės.

   Pasak I. Risan, vidutinis šiame centre besigydančių pacientų amžius yra 72 m., vidutiniškai žmogus dėl įvairių ligų ar išleistas tolimesnio gydymo iš ligoninės čia praleidžia 8 dienas. 64 proc. pacientų po gydymo išvyksta į namus, 9 proc. – į slaugos įstaigas, 7 proc. – į reabilitacijos centrą, 9 proc. grąžinami į ligoninės reanimaciją, 6 proc. – į ligoninę planine tvarka, 5 proc. pacientų miršta. Pagrindinis dėmesys medicinos centre skiriamas medicinos paslaugoms, tuo tarpu tame pačiame pastatų komplekse esančio reabilitacijos centro tikslas – pacientą išleisti namo kiek galima mažiau priklausantį nuo kitų. Apie tai plačiau papasakojo šio centro vadovė Marit Strugstad.

   Reabilitacijos centras per metus aptarnauja maždaug apie 1000 žmonių, patyrusių tam tikras ligas ar traumas. Jiems padedantys specialistai koncentruojasi į tai, ką žmogus dar gali daryti ir šie jo gebėjimai ugdomi. Įstaigos žinioje yra ir du specialiai įrengti butai, kuriuose pacientai gali išbandyti įvairią techniką, galinčią jiems būti naudinga kasdieniame gyvenime namuose.

    Pažintis su Norvegijos žemės ūkiu

   Turiningos programos darbotvarkėje atsirado vietos ir vizitui į Mare žemės ūkio kolegiją. Ten delegaciją pasitiko Plėtros skyriaus direktorė Tove Hatling Jystad, kuri pirmiausia pakvietė vaišintis vietos ūkininkų išaugintomis, surinktomis, sumedžiotomis ir pagamintomis gėrybėmis: nuo briedienos iki ypatingai plonos ir traškios norvegiškos duonos.

   Vėliau ji papasakojo apie kolegiją ir jos teikiamas paslaugas. Čia mokytis augalininkystės, gyvulininkystės, sodininkystės, darbo su arkliais, kraštovaizdžio formavimo amato atvyksta 16–18 m. jaunimas. Baigę mokyklą jie gali įsidarbinti pagal specialybę arba tęsti studijas universitete. Žemės ūkio specialybių populiarumas, pasak T. H. Jystad, keičiasi, štai prieš dešimtmetį kolegijoje mokėsi 90 studentų, šiemet – 160, ketvirtadalis jų čia ir gyvena visą studijų laiką.

   Kolegija taip pat dirba ir su suaugusiaisiais – konsultuoja ūkininkus, smulkių žemės ūkio įmonių (turinčių iki 10 darbuotojų) vadovus, veda seminarus ir kursus įvairia tematika ir skirtingos trukmės. Per metus kolegijoje apsilanko 1–1,5 tūkst. dirbančiųjų žemės ūkyje. 80 proc. šios kolegijos veiklos finansuoja apskrities administracija, likusią dalį sumoka patys ūkininkai. Kolegijoje taip pat apmokomi ir kitų specialybių žmonės, kurie nori išmokti ūkininkavimo paslapčių. Tokių studentų šiemet yra 35, jie kartą į savaitę atvyksta čia ir moksi vienerius metus.

   Pranešėja taip pat informavo, kad žemės ūkio veikla Norvegijoje užsiima 3 proc. visų darbuotojų, o šalies viduryje – 11–12 proc. Tipiškas Norvegijos ūkininkas – dirbantis ūkyje, gaminantis produkciją ir ją pristatantis įvairiose mugėse ir turguose. Vidutinis šalies ūkis mažesnis nei Lietuvoje, 100 hektarų žemės dirbantis ūkininkas jau laikomas stambiu. 70–80 proc. ūkininkų turi ir kitus darbus, kaip ir pati Žemės ūkio kolegijos plėtros skyriaus vadovė T. H. Jystad.

   Žemės ūkio temą pratęsė viešnagė kaimo turizmo sodyboje Berg Gard, kurioje gyvena ir dirba pora Kirsti Farbu ir Svein‘as Berfjord‘as bei trys jų vaikai. 1987 m. jie nusipirko sodybą ir pavertė ją klestinčiu ūkiu: 60 hektarų žemės ūkininkai užsiima augalininkyste, auginamos bitės, avys, kurios čia ir skerdžiamos bei gaminamas maistas. Jis parduodamas ūkyje esančioje parduotuvėje bei restorane. Ūkyje dirba abu sutuoktiniai bei žmonės, turintys psichinių susirgimų ar įvairių priklausomybių. Tai – socialinė įmonė, padedanti jiems integruotis į visuomenę. Norvegijoje yra apie 500 ūkininkų, kurie dirba su tokias negalias turinčiais žmonėmis.

   Apžiūrėjus ūkį nepaprastai svetingų šeimininkų visi buvo pakviesti puikios vakarienės, pagamintos pačių šeimininkų.

   Neplanuotas vizitas gaisrinėje

  Net ir vėlai pasibaigusi programa kai kuriems delegacijos dalyviams dar neužbaigė dienos. Grupė delegacijos dalyvių, su šios idėjos iniciatoriumi kupiškėnu ugniagesiu gelbėtoju Audriumi Lauciumi nusprendė užeiti pas budinčius Steinkjero miesto ugniagesius.

   Nors ir nesusitarus iš anksto, budintys pareigūnai mielai priėmė delegaciją ir aprodė priešgaisrinės gelbėjimo stoties patalpas bei turimą techniką, atsakinėjo į galybę A. Lauciaus klausimų. Jis taip nuoširdžiai ir įdėmiai viską apžiūrinėjo, čiupinėjo moderniausią įrangą, stebėjosi didžiuliais skirtumais lyginant su jo darbo vieta, kad budintys ugniagesiai atsiminimui jam padovanojo nebenaudojamą ugniagesio šalmą. Labiausiai norvegus šokiravo tai, kad Lietuvoje ugniagesiai naujos uniformos laukia ketverius metus, kai jiems ji keičiama kas pusę metų.

   Iššūkiai Norvegijos kaime

   Kitą dieną delegacija pranešimų klausė Nacionalinio tyrimų ir konsultavimo centre kaimo plėtrai Distriktssenteret. Konsultantas Gunnar‘as Winther‘is, pristatęs centro veiklą, paminėjo, kad jis įkurtas 2008 m., šalyje veikia trys filialai, kuriuose šiuo metu dirba 23 darbuotojai.

   Centras identifikuoja esamą situaciją savivaldybėse, kas yra daroma kaimo plėtrai, analizuoja ir inicijuoja įvairius tyrimus bei jų išvadų praktinį pritaikymą, padeda verslo partneriams surasti vieni kitus, komunikuoti, ugdo įvairias savivaldybių kompetencijas ir pan.

   Pasak pranešėjo, pagrindiniai iššūkiai Norvegijos kaime yra šie: centralizacija, kuri nors ir nėra tokia sparti kaip kaimyninėse šalyse, bet visgi stabdo kaimo plėtrą; demografinė problema, kuomet į pensiją išeina daugiau žmonių nei ateina į darbo rinką. Čia G. Winther‘is paminėjo, kad kaimiškas Norvegijos vietoves nuo pastarosios problemos praktiškai išgelbėjo imigrantai, kurių daugiausia atvyksta iš Lenkijos, Švedijos, Lietuvos ir Vokietijos. Kiti iššūkiai: verslo pažeidžiamumas kaime (ne visur žmonės yra vienodai verslūs ir entuziastingi), trūksta kvalifikuotų specialistų.

   Baigdamas pristatymą pranešėjas pabrėžė, kad šiemet parlamento rinkimus laimėjus dešinės –centro partijoms (po aštuonerių kairiųjų valdymo metų) nacionalinė politika, susijusi su kaimiškų vietovių plėtra, gali keistis.  

   Jaunimo profesinis orientavimas

   Apie jaunimo verslumo skatinimą Nord Trondelag apskrityje pasakojo projektų vadovė Sara Kveli Skjervo. Ji kalbėjo apie talentų paieškas bei vaikų nukreipimą pasirinkti tinkamas profesijas, pagalbą pradedant verslą, pastangas į Steinkjerą pritraukti daugiau investicijų. Dirbama su jaunimu 13–26 m., didžiausia grupė – dvidešimtmečių.

   Projektas NerUng – vietinė iniciatyva, projekte dirba penki konsultantai ir nemažai verslininkų –mentorių. Pasak pranešėjos, jaunimą siekiama išlaikyti ten, iš kur jis kilęs. Jau aštuntoje klasėje vaikai skatinami galvoti, kam jie yra gabūs, ką jie mėgsta ar mėgtų daryti, devintoje klasėje jie jau sudarinėja savo gyvenimo aprašymus. Projektas finansuojamas iš įvairių fondų ir savivaldybės, verslininkai prisideda skirdami laiko darbui su vaikais kaip mokytojai. „Padėti būti pamatytiems ir išgirstiems – svarbiausia ir pirmiausia paslauga jaunimui“, – projekto esmę apibūdino S. K. Skjervo.

   Po pristatymo vyko diskusijos, kur paaiškėjo pagrindinis norvegiško ir lietuviško jaunimo profesinio orientavimo skirtumas: Lietuvoje pirmiausia jaunimas pasirenka studijas ir tik po to pradeda galvoti apie darbą, o Norvegijoje vaikai skatinami pažinti save, ieškoti veiklų, kuri jiems patiktų ir tik tuomet galvojama, kaip jų talentus pritaikyti darbinėje veikloje.

   Kaip žmones sugrąžinti į darbo rinką

   Apie sveikatos prevenciją ir reabilitaciją kalbėjo įmonės Friskgarden vadovė Aud Ramberg. Jos teigimu, Norvegijoje susiduriama su keliomis dilemomis: diskutuojama, ar socialinė parama nėra per didelė, kad žmonės praranda motyvaciją dirbti, ir kodėl, nepaisant puikiai veikiančios sveikatos apsaugos sistemos, žmonės nesiekia (arba jiems nepadedama) susigrąžinti prarasto darbingumo. Nors oficialus nedarbas Norvegijoje nedidelis, nemažai žmonių, tarp jų – daug jaunų, serga. Šalia fiziologinių, jie turi ir psichologinių problemų. Tad vienas iš keturių Norvegijos gyventojų – nedirba.

   Privati įmonė Friskgarden 1994 m. pradėjo kurti mokymų programas, skirtas grąžinti žmones į darbo rinką. Programų kūrėjai bandė atsakyti į klausimus: ar galima išmokti nejausti stipraus skausmo, valdyti depresiją, ar galima išmokti norėti dirbti?

   Individualizuotos ir įmonėms skirtos programos pritaikytos 18–67 metų žmonėms, aštuoniuose įmonės biuruose dirba 30–40 ekspertų. Pasak firmos vadovės, žmonių įpročiams pakeisti reikia gana ilgo laikotarpio, tad firma bendradarbiauja su universitetais, institutais, nuolat kelia savo ekspertų kvalifikaciją, dalyvauja viešose ir politinėse diskusijose.

   Baigdama pranešimą A. Ramberg pastebėjo, kad tokios mokymo programos tampa vis populiaresnės, tačiau verda ir politinės diskusijos, kas turėtų tokias paslaugas teikti: valstybinės sveikatos apsaugos ekspertai, ekspertai iš valstybinių įmonių ar nedidelės privačios kompanijos, tokios, kaip Friskgarden.

   Vaiko teisių apsauga

   Socialinė darbuotoja iš Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos papasakojo apie vaikų apsaugą Norvegijoje. Čia yra griežti įstatymai, kurie draudžia mušti ar kitaip skriausti vaikus. Tarnybos darbuotojai susiduria su seksualinės prievartos, smurto atvejais, apleistais vaikais, kai tėvai piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais.

   Pasak pranešėjos, 290 tūkst. vaikų Norvegijoje turi vieną ar abu tėvus, kenčiančius nuo įvairių psichinių susirgimų; 90 tūkst. vaikų gyvena su geriančiais tėvais; vidutiniškai 5 proc. vaikų patiria pasikartojančią seksualinę prievartą.

   Vaiko gerovės aktas Norvegijoje priimtas 1992 m., jo tikslas – laiku suteikti pagalbą vaikams, kurie gyvena žalingomis sveikatai sąlygomis. 2012 m. Norvegijoje 8995 vaikai gyveno globėjų šeimose arba prieglaudose, 44 tūkst. tėvų gavo vienokią ar kitokią pagalbą šeimose. Steinkjere šiuo metu 100 vaikų gyvena ne savo šeimose. Įstatymas apima vaikus iki 18 m., bet pagalba esant reikalui teikiama iki 23 m. Statistika, deja, rodo, kad vaikų, paimtų iš šeimų, skaičius auga.

   Pažintis su energetika

   Po pietų delegacija lankėsi energetikos įmonėje NTE (Nord Trondelag Elverk). Komunikacijos direktorius Inge Bartnes‘as papasakojo, kad bendrovė įkurta 1919 m., joje dirba 850 darbuotojų. Valstybės valdoma energetikos įmonė 29 elektrinėse gamina elektrą, ją skirsto, tiekia šviesolaidinį internetą, telefono ryšį. Jos sugeneruotas pelnas grįžta ir naudojamas infrastruktūrai kurti ar tobulinti. I. Bartnes‘as išdėstė, kaip Norvegijoje veikia elektros rinka, kaip sudaryta elektros kaina ir pan.

   Kitas įminės atstovas Guttorm Haugan papasakojo apie plačiajuosčio interneto prieinamumo didinimą kaimo vietovėse. Šiuo metu vidurio Norvegijoje 40 proc. namų ūkių yra aprūpinti internetu, o visoje šalyje – dar mažiau. Žinant, kokia kalnuota yra šalis, šviesolaidinio kabelio tiesimas yra tikras iššūkis. G. Haugan pristatė, kaip šis iššūkis įveikimas bendradarbiaujant su bendruomenėmis, telkiant savanorius ir pan.

   Profesinės sąjungos lyderis NTE įmonių grupėje Bjorn Helmersen trumpai pristatė profsąjungos vaidmenį. Jis pats yra atsakingas už derybas ir dialogą visose grupės įmonėse, kiekvienoje jų yra dar po atstovą bei komitetą, padedantį derybose ir diskusijose. Tačiau sprendimo teisės, pvz., dėl streiko, vietinės grupės neturi, dėl to sprendžia šakinė energetikos, ryšių ir informacinių technologijų profesinė sąjunga – EL&IT Forbundet. Kadangi derybos dėl šakos kolektyvinės sutarties vykdomos nacionaliniu lygiu, joms nepavykus sprendimas streikuoti „nuleidžiamas iš viršaus“. Taip buvo atsitikę 2013 m. gegužės mėnesį, kai įstrigus deryboms dėl atlyginimų, darbuotojai streikavo daugiau nei savaitę ir pasiekė, kad jų reikalavimai būtų įvykdyti.

   Vizitas hidroelektrinėje

   Po prezentacijų svečiai buvo nuvežti į hidroelektrinę Fallafosse, sumontuotą uoloje, šalia pirmosios jėgainės Norvegijoje, kuri dabar tarnauja kaip muziejus.

   Moderni hidroelektrinė, pradėjusi veikti 2005 m., valdoma iš Steinkjero, didžiąją laiko dalį ji būna tiesiog užrakinta. Darbuotojai atvyksta, kai reikia ką nors suremontuoti arba apžiūrėti profilaktiškai. Vanduo iš Falla ežero į jėgainę atkeliauja specialiu, beveik šešių kilometrų ilgio tuneliu.

   Apibendrinant kelionės įspūdžius Kupiškio rajono savivaldybės meras J. Jarutis pastebėjo, kad išties efektyvu, kai viešąjį sektorių kontroliuoja valstybė, o kada kažką panašaus ir Lietuvoje sukursim, priklauso nuo visų mūsų.

   Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) ir Samdomų darbuotojų profesinės sąjungos (SAMPRO) kartu su partneriais Lietuvoje ir Norvegijoje vykdomą projektą „Grass-root municipality social dialogue” iš „Norway Grant“ fondo finansuoja Norvegijos vyriausybės inovacijų ir verslo skatinimo agentūra „Innovation Norway“.

   Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen