Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis, padedamas Panevėžio vyskupijos vyskupo Liongino Virbalo ir žinomos Lietuvos psichologės, habilituotos socialinių mokslų daktarės, profesorės Danutės Gailienės, inicijavo pilietinę diskusiją „Savižudybės. Ką galime ir turime padaryti?“, kuri vyko Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje.

   Diskusijoje dalyvavo gausus būrys rajono dvasininkų, pedagogų, socialinių pedagogų, psichologų, medikų, įvairių institucijų specialistų, Savivaldybės tarybos ir bendruomenės narių. Susirinkusieji išgirdo daug konkrečių patarimų, uždavė ir klausimų.

   Meras supažindino su skaudžia Kupiškio rajono savižudybių statistika nuo 1997 m., kuomet nusižudė 5 kupiškėnai, iki praėjusių metų, kai netekome 10 žmonių. Didžiausias skaičius tragedijų – net 22 – įvyko 2000 m. Daugiausiai žudosi vyrai, tačiau per tą laikotarpį nusižudė net 4 nepilnamečiai.

   Savivaldybės vadovas bandė ieškoti priežasčių, kurios yra daug gilesnės nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. J. Jarutis kalbėjo ir apie savo pastangas Kupiškiui iškovoti pilną psichologo etatą, kuris teisiškai negalimas dėl per mažo gyventojų skaičiaus.

   Kupiškio kraštas vyskupui L. Virbalui nesvetimas – svečias paatviravo, kad jo mama kilusi iš Alizavos krašto, todėl iki šiol Jo Ekscelencija domisi kupiškėnų problemomis. Pasak L. Virbalo, kiekvienam krikščioniui reikia nusileisti nuo „Šventės kalno“ ir pagalvoti, kuo kiekvienas galime padėti – pasižiūrėti, ką kiekvienas galime ar galėjome padaryti. Vertybės, dvasingumas ir bendruomeniškumas – didelė jėga, o gyvenimas – didžiulė Dievo dovana žmogui.

   Pasak D. Gailienės, Kupiškis – pirmasis miestas, kur pats meras rūpinasi, susikviečia dvasininkus, bendruomenę, profesionalus – psichologė prisipažino maloniai nustebusi tokia iniciatyva. Specialistė akcentavo, kad susitikti ir taip kalbėtis – labai svarbu.  Savižudybė – ne liga, o mirtinai pavojingas elgesys. Bendruomenė privalo apie tai kalbėti, nes elgesys būdingas įvairaus amžiaus, patyrimo žmonėms.

   Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių, kai avarijose žūsta per pus mažiau. Kiekvienai savižudybei tenka 7–10 bandymų nusižudyti. Pristatydama rodiklius, profesorė pabrėžė, kad savižudybė – „užkrečiama“. „Užkrėtimą“ skatina pavyzdžiai gyvenime ir tokio elgesio projekcijos žiniasklaidoje.

   Yra nustatytas faktas, kad karo metu sumažėja nervinių sutrikimų, savižudybių. Jeigu yra labai didelė trauma, katastrofa – bendruomenė mobilizuojasi, galvoja, kaip elgtis, kad išgyventų. Reaguoti liūdnumu reikia tam tikro komforto, tam tikrų sąlygų.

   Psichologė pabrėžė, kad vienos priežasties savižudybei tikrai nėra. Tai kompleksiniai sutrikimai. Tai procesas, kurį galime bet kuriame etape sustabdyti. Tyrimais buvo įrodyta, kad jokių impulsyvių savižudybių nėra. Net jei savižudžio elgesys ir buvo staigus, tai brendo ilgą laiką.

   Besižudantis žmogus yra labai ambivalentiškas.  Apklausus išlikusius gyvus savižudžius, didžioji jų dalis prisipažino, jog gailėjosi bandę tai daryti. 70 procentų išgelbėtų žmonių savižudybės nebekartoja.

   Skausmas, įtampa, sutrikimai, nelaimės, liga, nesėkmės – viskas sluoksniuojasi, bet savižudybė įvyksta tada, kai žmogui jau yra nebepakeliamas psichologinis skausmas. Net ir neišsprendus visų problemų, nors šnekinant žmogų, galime pakeisti situaciją ir jį išgelbėti.

   Kartais užtenka provokuoti žmogų išsikalbėti, net išlieti pyktį – taip nutolinama savižudybės riba. Yra keli etapai, vedantys iki savižudiško elgesio: mintys, vėliau – kalbos (ketinimas), paskui – kuriamas savižudybės planas ir bandoma nusižudyti (šiame etape žmogui net gali pagerėti nuotaika, jis jaučiasi išsilaisvinęs).

   Pasak psichologės, visiškai normalu, kad visi nors kartą esame pagalvoję apie savižudybę, kai yra labai sunku. Bet kai apie tai žmogus kalba, reikia vertinti rimtai. Pagalba gali būti trijų lygmenų pagalba: pirminė (prevencinė) – susirenka bendruomenė, moko, formuoja nuostatas, riboja priemones; antrinė (intervencija) – žinojimas, kur nukreipti, kalbėjimas su specialistais; tretinė (postvencija) – pagalba artimiesiems po savižudybės; grupinė pagalba įvykus savižudybei mokyklose, darbovietėse (baiminantis grėsmės, kad kažkas tai bandys pakartoti).

   Aplinkinių nuostatos labai svarbios – ar mes tikime, kad žmogus gali nusižudyti, ar tikime, kad galime padėti, ar mums tai rūpi? Atsakinėdama į kupiškėnų klausimus, D. Gailienė apgailestavo, kad valstybės lygiu politinės valios ir prevencinių programų savižudybėms nėra.  

   Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato viršininkas Gintautas Misiūnas iškėlė bendruomeniškumo klausimą, kad jei kiekvienas asmuo, net nebūtinai institucija, padarys, kas nuo jo priklauso, padėtis pasikeis.

   Buvo iškeltas klausimas ir apie iškilmingą savižudžių laidojimą – ar tai nebūna „užkrečiamas“ elgesys. Tačiau atskyrus savižudžius į specialias kapines, kaip tai buvo daroma anksčiau, nukenčia šeima, artimieji – jie jaučiasi ne tik nuskriausti likimo, bet ir niekinami aplinkinių.

   Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos besidarbuojanti psichologė Valija Šap džiaugėsi pasiekimais, kad rajone veikia Krizių centras, aktyviomis kaimo bendruomenėmis, kurios susibūrusios gali nuveikti daugiau. Ji kvietė diskusijoje ne kaltinti, o konkrečiai pagalvoti, ką kiekvienas galime pasakyti.

   Gydytoja Milda Narmontienė iškėlė tiesiogines sąsajas tarp vertybių nebuvimo, visuomenės normų pasikeitimų, didžiulio raminamųjų vaistų naudojimo kiekio ir savižudybių.

   Iš Vilniaus atvyko ir daugiau svečių. Kalbėta apie konkrečią galimybę su Kupiškio jaunimo centru ir bendruomenėmis daryti bendrą prevencinį projektą.

   Apibendrindamas diskusiją, meras darkart pabrėžė, kad nusižudžiusieji, besižudantieji ir į tai linkę žmonės – mūsų bendruomenės nariai. Tai visų mūsų bendras rūpestis. Ne valdžia, o kiekvienas atskirai ir visi drauge, turėdami žmogiško suvokimo, atjautos, o ir psichologinių žinių, galime tikrai padėti. Gal rezultatų ir negalima iškart pasiekti, bet bandyti privalome. 

   Miglė Savukaitė,

   Mero patarėja

   (8 459) 35521