Sveikatos apsaugos ministerija primena, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuskęsta didžiulis skaičius žmonių – apie 300 (panašaus skaičiaus gyventojų netenkame ir kelių eismo įvykiuose). Didžioji dalis nuskendusiųjų – vaikai, tad turime būti ne tik patys atsargūs, bet ir pasirūpinti kitų saugumu.

   Skendimas yra tokia būklė, kurios metu dėl į plaučius patekusio vandens sutrinka kvėpavimo procesas, dėl ko tampa nebeįmanoma gyvybiškai svarbių dujų apykaita. Skęstančiajam nesuteikus skubios pagalbos, šis praranda sąmonę ir gali mirti dėl deguonies trūkumo. Kuo greičiau skęstančiajam suteikiama pagalba, tuo didesnė tikimybė jį atgaivinti ir išvengti skendimo komplikacijų.

   Kaip padėti skęstančiajam?

   Pastebėjus skęstantįjį, žmonės dažniausiai išsigąsta ir nežino kaip elgtis. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras pataria tokiais atvejais nesutrikti ir patiems pradėti gelbėti bei gaivinti skęstantį žmogų, kol į pagalbą atvyks kvalifikuoti specialistai.

   Pamačius skęstantįjį, pirmiausia reikia atkreipti aplinkinių dėmesį. Šaukite: „Žmogus skęsta!“ Paskui apsidairykite, gal netoliese rasite kokią nors gelbėjimo priemonę. Tai galėtų būti bet koks vandenyje neskęstantis daiktas, kurį galėtumėte nusviesti skęstančiajam: gelbėjimo ratas, pripučiamas čiužinys ir kt. Paprašykite aplinkinių žmonių iškviesti greitąją medicininę pagalbą bendruoju pagalbos numeriu 112 (OMNITEL – 103, BITE ir TELE2 – 033, TEO – 03) ir gelbėtojus.

   Jei įmanoma, pamėginkite pasiekti skęstantįjį ranka, ištiesti jam lazdą, storesnę medžio šaką arba nusviesti jam virvę. Jeigu neradote jokių gelbėjimo priemonių, galima priplaukti prie skęstančiojo, sugriebti jį už plaukų ir ištempti į nepavojingą vietą. Taip elgtis galima tik kraštutiniu atveju ir tik tada, jeigu esate tikrai geras plaukikas. Jei leidžia vandens gylis, saugiausia prie skęstančiojo eiti, o ne plaukti. Esant galimybei, darykite tai ne vienas, o pasitelkite į pagalbą daugiau žmonių.

   Gaivinimas

   Ištraukę nukentėjusįjį iš vandens, apverskite jį veidu žemyn ir išvalykite jam burną. Padėkite nukentėjusįjį pilvu ant kelių, kad iš plaučių pasišalintų vanduo ir, jeigu žmogus nekvėpuoja ar kvėpuoja nereguliariai, pradėkite gaivinti.

   Prieš pradedant gaivinimą, būtina nukentėjusįjį skubiai paguldyti ant nugaros, ant kieto pagrindo, apnuoginti krūtinės ląstą, atlaisvinti juosmenį, užtikrinti kvėpavimo takų praeinamumą.

   Dviem pirštais reikia užspausti nosį. Orą per burną įpūsti reikia du kartus.

   Gaivinimo schema tokia: du įpūtimai, tada patikrinamas pulsas, ir jei jo nėra – reikia dar du kartus įpūsti oro ir penkiolika kartų ritmingai ir tvirtai spausti krūtinkaulį. Spausti reikia apatinę krūtinkaulio dalį (dviejų pirštų atstumu į viršų nuo krūtinkaulio apačios), abiejų rankų delnus sudėjus vieną ant kito (pirštai turi būti pakelti), ištiestomis per alkūnę rankomis, statmenai krūtinkaulio. Atvykus greitosios medicininės pagalbos darbuotojams ar gelbėtojams, nukentėjusiojo gaivinimą perims specialistai.

   Prevencinės priemonės:

   1) prižiūrėti vaikus, kai jie maudosi ar žaidžia greta vandens:

   vaikus turi prižiūrėti suaugusieji, o ne bendraamžiai ar paaugliai. Prižiūrėti, reiškia visą dėmesį sutelkti į vaiką: neskaityti, nežaisti kortomis, nekalbėti telefonu ir neužsiimti jokia kita dėmesį atitraukiančia veikla. Maži vaikai gali nuskęsti per 30 s 5–8 cm gylio vandenyje;

   neleisti vaikams maudytis vieniems ir patiems nesimaudyti nežinomose vietose, išmokyti atpažinti vandens sroves ir jų vengti;

   kaimiškose vietovėse maudymosi laikotarpiu sukurti tėvų grupes ar kitas vaikų priežiūros formas, kad jie galėtų prižiūrėtų maudymosi vietas ir vaikus;

   mažiems vaikams visada būtina uždėti gelbėjimosi liemenes. Reikia įsidėmėti, kad pripučiami „ratai“, „rankovės“ yra tik žaislai, o ne gelbėjimosi priemonės;

   maudantis neleisti vaikams nieko kramtyti: tiek maisto, tiek kramtomosios gumos.

   2) mažinti svaigiųjų gėrimų vartojimą: vengti vartoti svaigiuosius gėrimus prieš brendant į vandenį ar maudantis, plaukiant valtimi, žvejojant;

   niekada nebristi į vandenį apsvaigus norint „atsigaivinti“;

   nevartoti alkoholio, kai prižiūrimi besimaudantys vaikai.

   3) apžiūrėti vietovę:

   maudymuisi pasirinkti vietą, kur yra žmonių, o geriausia – kur yra gelbėtojų;

   prieš maudantis patikrinti dugną, ar jis neužterštas stiklo šukėmis, nuolaužomis, ar nėra duobių;

   prieš maudymąsi ar plaukimą valtimis įvertinti oro sąlygas: stiprūs vėjai, povandeninės srovės, žaibai yra pavojingi visiems;

   vengti povandeninių srovių. Ženklai, įspėjantys apie povandenines sroves: vanduo neįprastos spalvos, raibuliuojantis, putojantis ar prisipildęs gamtinių nuolaužų. Patekus į srovę, plaukti išilgai kranto tol, kol srovė sumažės, ir tik tada plaukti į krantą;

   patikrinti, ar vanduo nenusekęs, jei ruošiatės šokinėti į vandenį. Niekada nešokinėkite į vandenį nuo nepritaikytų vietų: medžių, balkonų, skardžių. Daugiausia stuburo, galvos traumų įvyksta tuomet, kai dugno gylis nesiekia 1,5 m;

   valtyse dėvėti gelbėjimosi priemones.

   Pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro informaciją parengė Miglė Savukaitė

   Fotografija iš www.lsveikata.lt