Valstybės atkūrimo 95-tosios metinės Kupiškyje prasidėjo iškilminga Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje. Čia susirinko Savivaldybės vadovai – meras Jonas Jarutis, jo pavaduotojas Algirdas Navickas, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Edikas Puipas, dalis Savivaldybės tarybos narių, šauliai, kariai savanoriai ir nemažas būrys pilietiškų kupiškėnų.

   Renginį vedė istorikas, Tarybos narys Andrius Kleniauskas ir Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centro režisierė Nijolė Ratkienė. Jie priminė istorinę 1918 m. vasario 16-tąją, kuomet būrelis drąsių Nepriklausomybės akto signatarų visam pasauliui pareiškė apie norą turėti nepriklausomą Lietuvą. Pasak vedėjų, nuo to laiko iki šiol ir kuriame bei tobuliname savo Valstybę.

   Skambant Lietuvos Respublikos himnui, į padangę kariai savanoriai pakėlė mūsų trispalvę. Atitinkamai skambant Latvijos ir Estijos himnams, kilo ir šių šalių valstybinės vėliavos.

   Jas Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kupiškėnai kariai savanoriai pagerbė iššaudami 3 salves. Šiems kariams savanoriams vadovauja kapitonas Boris Genbickij.

   Savivaldybės meras J. Jarutis, sveikindamas kupiškėnus kiekvienam lietuviui neįkainojamos valstybinės šventės proga, priminė, kad iki 1918-tųjų vasario 16-toji buvo eilinė diena, tačiau nuo to laiko, kai paskelbėme visiems, kad esame maža, bet drąsi tauta, kuri nori pati kurti savo Valstybę ir gyvenimą joje bei ateitį, negalime nesididžiuoti šia data.

   Meras akcentavo, kad savęs klausdami, kas yra patriotizmas ir meilė Tėvynei, turėtume atsakyti, kad tai paprasti dalykai: valstybinės vėliavos iškėlimas, kasdienis sąžiningas darbas sau, savo miestui, savo šaliai. „Ir visai nesvarbu, kuriam pasaulio krašte bebūtume – mūsų mintys, širdys ir sielos visuomet bus Lietuvoje!“, – buvo įsitikinęs J. Jarutis. Jis susirinkusiems linkėjo sveikatos ir ryžto dirbti kasdienius, tačiau labai svarbius darbus.

   Tarybos narys, dvi kadencijas buvęs Lietuvos Respublikos Seimo nariu, Albinas Vaižmužis taip pat pasveikino kupiškėnus. Jis pastebėjo, kad iki okupacijos laisva Lietuva nuo 1918-tųjų pragyveno 23 m., tačiau palyginus su dabartiniu nueitu keliu, tarpukario Lietuva buvo labiau atsigavusi, pakilęs jos ekonominis ir visuomeninis lygis, nei kad yra dabar (kai po 1990 m. kovo 11 -tosios mes pragyvenome lygiai tiek pat metų). A. Vaižmužis susirinkusiems linkėjo didesnio patriotiškumo.

   Jaunuomenės atstovas – Lietuvos šaulių sąjungos Stasio Lozoraičio kuopos vadas Tautvydas Petuchovas – pabrėžė besididžiuojąs, kad yra lietuvis ir prisideda prie jaunųjų šalių judėjimo, kuris skatina patriotiškumą ir pagarbą Valstybės istorijai.

   Šią minėjimo dalį baigė į padangę nuplevenę žibintai, papuošti Lietuvos trispalvėmis, o juos paleido jaunieji šauliai.

   Kupiškio kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas Sauliaus Lauciaus, dovanojo keletą skambių maršų, o tuomet kupiškėnai keliavo į Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią, kur buvo laikomos šv. mišios. 

   Po jų, į Kupiškio kultūros centro fojė susirinkusius miestelėnus ir Kupiškio svečius pasitiko pučiamųjų instrumentų orkestras, netrukus estafetę perdavęs Kultūros centro Panevėžio bendruomenių rūmų liaudiškos muzikos kapelai „Nevėžis“, vadovaujamai Gintaro Bružo.

   Čia vyko iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų parengta tapybos ir grafikos paroda „Nacionalumas Lietuvos dailininkų kūryboje“. Ją pristatydama muziejaus direktorė Violeta Aleknienė paaiškino, kad salėje eksponuojama 14-kos autorių (tarp jų – Kupiškio dukrų Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės ir Veronikos Šleivytės) darbai, sukurti antroje XX a. pusėje ir puikiai paaiškinantys, kas lietuviui rūpėjo labiausiai: buitinės scenos, peizažai, natiurmortai, portretai.

  V. Aleknienė, pati būdama istorike, priminė, kaip sudėtinga buvo 20-čiai garbių vyrų 1918 m. pasirašyti Nepriklausomybės atkūrimo aktą ir koks nelengvas kelias iki kito Nepriklausomybės akto buvo Lietuvai.

   Šiomis mintimis dalijosi garsus kupiškėnas, 1990 m. kovo 11-tąją tapęs Nepriklausomybės akto signataru, Leonas Apšega. Jis džiaugėsi, kad pagaliau lietuviai gali sakyti tai, ką galvoja, o ne tai, ką liepė okupantai, pagaliau jie turi sąžinės laisvę, tik ne visada teisingai sugeba pasirinkti vertybes. Tačiau L. Apšega gyrė gabų ir norintį siekti tikslų jaunimą, kuris netolimoje ateityje vietoj mūsų kurs Valstybės pamatus. Signataras buvo įsitikinęs, kad lietuviams gana verkšlenti ir dejuoti, reikia daugiau optimizmo.

   Po parodos atidarymo, šventė tęsėsi Didžiojoje salėje. Nuskambėjus Lietuvos Respublikos himnui, renginio vedėjai N. Ratkienė ir A. Kleniauskas kvietė kartu su visais scenoje pasidžiaugti laisvės ir nacionalinio orumo švente merą J. Jarutį.

   Savivaldybės vadovas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad XX a. Lietuvai dovanojo net dvi Nepriklausomybės atkūrimo datas, tačiau ją paskelbusiems širmiesiems signatarams prieš 95-erius metus prireikė ypatingos drąsos prieš priešiškai nusiteikusias galingas kaimynes. „Šios drąsos prireikė ir tiems žmonėms, kurie sovietinės okupacijos metais išsaugojo lietuvybę ir mūsų trispalvę, tam tikru metu vis atsirasdavusią tai ant bažnyčios bokštų, tai ant aukščiausio medžio“, – didžiuodamasis tautiečiais kalbėjo meras.

   Tačiau J. Jarutis cituodamas sociologinės apklausos duomenis, apgailestavo, kad valstybines šventes mini vis mažiau lietuvių – iš 10 000 žmonių net 63 ℅ tokių švenčių nešvenčia išvis. Meras neabejojo, kad tai ne tik mokyklų, bet ir visos visuomenės bei šeimų problema, jei vertybės diegiamos taip vangiai.

   Baigdamas sveikinimo kalbą, meras išreiškė viltį, kad Lietuva klestės ir ji bus žinoma ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

  Šventinį minėjimą papuošė Panevėžio liaudiškų šokių kolektyvas „Linas“, kurio vadovė Zita Rimkuvienė pernai už 35-erius folklorui atiduotus metus Portugalijoje pelnė folkloro „Oskaro“ apdovanojimą.

  Istorikas A. Kleniauskas papasakojo istorinį 1918 m. vasario 16-tosios kontekstą, kaip nuo sukilimų, knygnešių, „Aušros“ ir „Varpo“ bei Didžiojo lietuvių seimo buvo nueita iki Nepriklausomybės akto. Pabrėždamas, kad tautos ir valstybės stiprios sąmoningumu, Tarybos narys kupiškėnams linkėjo vienybės, pagalbos ir supratimo.

   Lietuvos Respublikos finansų viceministras Vytautas Galvonas optimistiškai pažvelgė į verkšlenti ir skųstis bei emigruoti linkusius lietuvius. Pasak svečio, tautiečiai taip daro vien todėl, kad visuomet siekia kažko daugiau, o užsienyje pasklidę jie garsina lietuvio tautybę.

   Susirinkusius sveikino ir Lietuvos Respublikos Seimo nario Ričardo Sargūno patikėtinis Aidas Mikėnas. O šaunias ir uždegančias patriotines dainas dovanojo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, kurio meno vadovas ir dirigentas – profesorius Tadas Šumskas, kaip tik vasario 16-tąją švenčiantis savo gimtadienį.

   Po koncerto renginio organizatoriai padėkojo koncertavusiems atlikėjams, scenoje nušvito fejerverkai ir kartu su saviveiklininkais, kupiškėnai ir miesto svečiai sudainavo bendrą paskutinę dainą. 

   Miglė Savukaitė,

   Mero patarėja

   (8 459) 35521