Kupiškėnai pelnytai gali didžiuotis, kad išleista tikrai nemažai leidinių apie mūsų kraštą ir jo žmones. Vienas naujausių – 2012 metais pasirodžiusi knygos „Keliai veda Kupiškin“ ketvirtoji dalis, kuri balandžio 26-osios pavakarę pristatyta Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Renginyje dalyvavo Vilniaus kupiškėnų klubo atstovai Filomena Marčiulionienė, Vytautas Pivoriūnas, Vladas Keršulis, Birutė Kačkienė, Zita Ragelienė, vietos kraštotyrininkai, dainavo Naivių laisvalaikio centro moterų ansamblis „Obelėlė“, vadovaujamas Juliaus Žiūko.

   Renginį pradėjusi Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Danutė Baronienė priminė, kad pirmoji knygos dalis išleista 2000 metais, antroji – 2005 metais, trečioji – 2008 metais, ir pateikė keletą faktų ir skaičių apie ketvirtąją dalį.

   Knygoje spausdinami 43 straipsniai, kuriuos parašė 34 autoriai, gyvenantys Kupiškio krašte, Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose: Vilhelmas Baltušis, Daiva Bružienė, Albinas Čiurlys, Teofilis Čiurlys, Pranas Daukas, Vilhelmina Elskienė, Felicija Jakutytė, Aldona Janilionienė, Rimantas Karazija, Stasys Karazija, Rimtautas Kašponis, Eleonora Keršulienė, Kostė Kleniauskienė, Judita Ruplėnienė, Kazimiera Danutė Sokienė, Algirdas Šukys, Linas Vidugiris ir daugelis kitų. Labai gaila, bet kai kurių jau nebėra gyvųjų tarpe.

   Straipsniuose aprašytos 15 kaimų ir miestelių istorijos – Čivelių, Dvaramiškio, Kupiškio, Mieliūnų, Obonių, Pamarnakių, Puponių, Puponėlių, Salamiesčio, Subačiaus miestelio, Šimonių, Virbališkių, leidinyje rasime straipsnius apie žymius Kupiškio krašto žmones – semiotiką Algirdą Julių Greimą, skulptorių Joną Jagėlą, kunigą Jurgį Martinaitį, mokytoją Kazimierą Pajarską, garsųjį Šimonių etnografinį ansamblį, tarmiškų tekstų pateikė Untosia Karklyčia ir Tatula Augėnia.

   Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė, knygos redkolegijos narė Filomena Vilėniškytė-Marčiulionienė kvietė visus „Tarmių matais kalbat kupiškėniškai“ ir pati stengėsi rodyti pavyzdį. Ji pasakojo, kad leidinio sumanytojas ir sudarytojas buvo pernai Anapilin išėjęs rašytojas, aktorius Petras Pečiūra, kuris klubo susirinkimuose vis sakydavęs, kad reikia visiems po savęs palikti kažką tai svarbaus. Jam sunkiai sekėsi rinkti medžiagą, ne visi palaikė gražią ir prasmingą idėją, nebuvo lėšų leidybai – pirmoji dalis išleista tik pačių autorių ir knygą nupirkusiųjų lėšomis. Tik vėliau pradėjo remti Kupiškio rajono savivaldybė – nupirkdavo dalį tiražo. Išėjus antrajai knygos daliai, P. Pečiūra jautėsi atlikęs savo misiją ir juokavo, kad jau gali numirti.

   F. Marčiulionienė prisipažino, kad tai jau paskutinė knygos „Keliai veda Kupiškin“ dalis, kuri buvo rengiama labai sunkiai, gal todėl yra ir netikslumų, klaidų. Ji išreiškė viltį, kad šį darbą perims Kupiškio biblioteka ar muziejus. Kiekvieno prisiminimai yra subjektyvūs, bet juos rašyti reikia. Ir kaupti tą vertingą medžiagą reikėtų vienoje vietoje – tikslingiausia bibliotekoje.

   Baigdama Filomena sakė, kad Vilniaus kupiškėnų klubas nori palaikyti ryšį su gimtojo Kupiškio žmonėmis, pageidavo užmegzti ryšius su visomis kaimų bendruomenėmis ir pasidžiaugė gražia draugyste su Adomynės, Salamiesčio, Skapiškio bendruomenėmis.

   Leidinio redkolegijos narys Vytautas Pivoriūnas apgailestavo, kad vyresnioji karta negrįžtamai išeina, atsiranda vis mažiau norinčių rašyti prisiminimus, minėjo kai kuriuos knygos autorius, plačiau aptarė jų straipsnius. V. Pivoriūnas kalbėjo: „Kurie yra čia gimę, dar aplanko savo kraštą, bet jų vaiką, jau gimę ant akmenų, nebejaučia meilės ir sentimentų tėvų gimtinei ir jos žmonėms. Mūsų pareiga jiems priminti apie savo šaknis, kupiškėnų tarmę. Išnyks tarmės, išnyks ir Lietuva.“

   Kraštotyrininkė, buvusi mokytoja Kazimiera Danutė Sokienė, leidiniui pateikusi keletą straipsnių, tarp jų ir „Virbališkių ir aplinkinių kaimų vietovardžiai“, dėkojo likimui, kad papuolė į tokią gražią ir garbingą kompaniją. Ji juokavo, kad dirbdama mokyklos direktore pasinaudojo tarnybine padėtimi ir davė mokiniams užduotis užrašyti prisiminimus apie įvairias Virbališkių krašto vietoves. Gerai, kad spėjo tai padaryti, nes daugelio upelių, miškelių, laukų jau nebeliko. Džiaugėsi, kad vertingais patarimais padėjo kalbininkas Aleksandras Vanagas ir kiti šios srities žinovai.

   Knygoje spausdinama ir 1988 metų rudenį prie Pyragių ežero vykusiame Sąjūdžio mitinge pasakyta K. D. Sokienės kalba, kurioje ji nerimavo dėl lietuvių kalbos sunkios tuometinės padėties ir tarmių išlikimo. Dabar ji apgailestavo: „Šiandien lietuvių kalbos situacija dar sudėtingesnė. Tada buvo didelė rusų kalbos įtaka, o dabar, kai nuvažiuoju į Vilnių, tai nežinau, kur randuos – Lietuvoje ar Anglijoje. Bet ar ne mes patys kalti?“

   Viešosios bibliotekos Juodpėnų padalinio vyresnioji bibliotekininkė Rita Liogienė kalbėjo kupiškėniškai tik su žydišku akcentu, mat yra užrašiusi senų žmonių pasakojimus „Žydai Juodpėnuose“. Visus susirinkusius pralinksmino jos papasakotas nutikimas apie juodpėnietį, kuris žydo parduotuvėje norėjęs nusipirkti pirštuotų skarpačkų (kojinių). Jei sudomino – paskaitysite naujoje knygoje. R. Liogienė savo pasisakymą užbaigė visiems skirtu griežtu įpareigojimu: „Garbės reikalas kalbėti kupiškėniškai, ypač Tarmių metais“.

   Su gėlėmis į renginį atskubėjęs Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius visų kupiškėnų vardu dėkojo svečiams už galimybę turėti tokią reikšmingą knygą, nes kas užrašyta ir atspausdinta – išliks vaikams ir anūkams.

   Bibliotekininkės dovanojo knygų apie mūsų kraštą. Tačiau svečiai labiausiai liko sužavėti „Obelėlės“ daina „Apie Kupiškį“, kuriai žodžius ir muziką sukūrė pats ansamblio vadovas Julius Žiūkas. Vilniuje gyvenanti Zita Skupaitė-Ragelienė džiaugėsi jau gavusi šios dainos tekstą ir sakė: „Visokių dainų žinau apie Kupiškį, bet tokią, kurioje taip gražiai apduotas ir piliakalnis, ir Kupa, ir Lėvuo, ir miškeliai, girdžiu pirmą kartą. Dainuosim Vilniun parvažiavį ...“

   Fotografavo L. Matiukaitė

   Lina Matiukaitė

   Kupiškio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja