Kupiškyje Gedulo ir vilties dienai skirti renginiai vyko dvi dienas. Penktadienį iškilmingai pakelta valstybinė vėliava; dalyvaujant tremtiniams, politiniams kaliniams ir jų vaikams, Savivaldybės tarybos nariams, kariams savanoriams, jauniesiems šauliams ir kitiems kupiškėnams vyko minėjimas; aplankyta Kupiškio geležinkelio stotis; gėlės padėtos visose atmintinose vietose. Tądien laikytos šv. mišios, po jų vyko koncertas. Šeštadienį 18.00 val. koncertą Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje kupiškėnams dovanos Murmansko lietuvių ansamblis.

   Renginius organizavo Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centras, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Kupiškio skyrius ir Kupiškio dekanatas.

   Minėjimą centrinėje miesto aikštėje ir geležinkelio stotyje vedė Kupiškio kultūros centro režisierė Nijolė Ratkienė, jai talkino Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono štabo SP5 skyriaus civilių ir karių bendradarbiavimo specialistas Donatas Voveris.

   Skambant Lietuvos Respublikos himnui, į padangę buvo pakelta trispalvė.

   Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų Vyčio V-osios apygardos kariai savanoriai gėlėmis ir uždegtomis žvakelėmis pagerbė žuvusiųjų genocido metu atminimą. Tam buvo pašvęsta ir tylos minutė.

   Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis, kalbėdamas apie trėmimus, pabrėžė, kad gyvuliais buvo ne lietuviai, gabenami gyvuliniuose vagonuose į nežinią ir nebūtį, o žiaurūs sovietai. Po to Lietuvoje neliko nė vienos šeimos, kuri nebūtų patyrusi siaubo, pažeminimo, kančios, nežinios ir nepraradusi artimųjų. „Kol žemėje bus bent vienas gyvas lietuvis, ši data turi būti minima“, – buvo įsitikinęs J. Jarutis, – „ir turime daryti viską, kad ši istorija niekada jokiu būdu nepasikartotų!“.

   Meras prisiminė, kad kuomet prieš 24 m. lankėsi su ekspedicija Sibire ir dalyvavo tremtinių palaikų perlaidojimo darbuose, jis visur matė gyvą lietuvių viltį – kiekvieno lietuvio tikėjimą, kad jis grįš į gimtąją žemę. Neveltui šios atmintinos datos pavadinime yra ir žodis „viltis“.

   Istorikė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė taip pat kalbėjo apie viltį. Ji priminė, kaip vidury gražios šiltos vasaros buvo iš šeimų išplėšiami patys darbščiausi valstiečiai, inteligentai, Lietuvos ateitis. Būtent nežmoniškomis sąlygomis jų 2 mėn. išgyventa kelionė, gyvenimas amžino įšalo žemėje įskiepijo lietuviams viltį, neleido numirti meilės tėvynei jausmui, tikėjimui grįžti.

   Istorikas, buvęs tremtinys Jonas Babickas priminė ankstesnius istorinius faktus, dėsningai nulėmusius šį nesuvokiamą sovietų agresorių žingsnį – lietuvių tautos naikinimą. Jis kalbėjo apie Lietuvos Vyriausybės diplomatines pastangas 1939 m., 1941 m. birželio 22 d. sukilimą, beveik dešimtmetį rusenusį partizaninį pasipriešinimą.

   Tremtinių dainas atliko Kupiškio kultūros centro „Bočių“ mišrus choras, vadovaujamas Vandos Dičkienės.

   Tuomet susirinkusieji važiavo į Kupiškio geležinkelio stotį. Čia buvo toliau minimos trėmimų iš Kupiškio krašto 72-osios metinės. Vien iš šios stoties buvo išvežta mažiausiai apie 2000 žmonių, todėl prie paminklinės lentos ir netoli bėgių minėjimo dalyviai uždegė žvakeles, padėjo gėlių krepšelius, skintas gėles. Kariai savanoriai, vykdydami akciją „Uždekime žvakutes sielvarto stotyse“, kiekvienas uždegė po tris žvakeles – iš jų susidėliojo Lietuvos vėliavos spalvų kompozicijos.

   Aidint dainai „Leiskit į tėvynę“ net ir šiuolaikinis traukinys, pagal grafiką atvykęs į stotį, sustiprino įspūdį, jog viskas buvo čia pat ir vyko visiškai netikėtai.

   Čia kalbėjęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Sergejus Jovaiša priminė, kad lietuviai kentėjo ne tik nuo ilgų metų nelaisvės, bet ir nuo nuolatinio melo, kai stribai buvo vadinami išvaduotojais, o partizanai – banditais.

   Alizavos seniūnijos sporto organizatorius Algimantas Baziukas – Sibire, Intoje gimęs ir užaugęs kupiškėnas, kurio krepšinio sugebėjimus pastebėjo S. Jovaiša ir įkalbėjo grįžti į tėvų žemę, žaisti už „Žalgirio“ krepšinio komandą. Jo tėvas lageryje buvo subūręs stiprius krepšininkus, kuriuos ginkluoti kareiviai išveždavo lošti į kitus miestus, ir vėl parveždavo į lagerį.

      Meras J. Jarutis, jo pavaduotojas Algirdas Navickas ir Kupiškio kultūros centro direktoriaus pareigas laikinai einanti Vita Vadoklytė padėjo gėles atmintinose, trėmimus ir sovietines represijas menančiose vietose.

   Po šventųjų mišių Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje organizuota prisiminimų, dainų ir poezijos valanda „Tegul Tiesa šviečia“. Koncerte dalyvavo Panevėžio mišrus choras „Godos“, Panevėžio Vytauto Mikalausko meno mokyklos smuikininkai ir solistai.

   „Pasakyk tu Lietuvai sugrįžęs, kad jos vardą mirdamas tariau...“ – apie daugybę sulaužytų likimų ir nežinomų kapų kauburėlius dabar primena tik istorija, todėl labai prasmingą ją minėti ir gerbti.

   Miglė Savukaitė,

   Mero patarėja

   (8 459) 35521